Clifford Donald Simak

C.D. Simak gimė 1904 metų rugpjūčio 3 dieną Milvilyje (Viskonsino valstija, JAV). Rašytojas mokėsi Viskonsino universitete Medisone, tačiau mokslų nebaigė. Nuo 1939 iki 1976 metų dirbo „Minneapolis Star and Tribune“ laikraščių grupės reporteriu, 1949 m. tapo „Minneapolis Star“ naujienų redaktoriumi, o 1961 m. – „Minneapolis Tribune“ mokslinių serijų kordinatoriumi.

Pirmąjį savo apsakymą The World of the Red Sun paskelbė 1931 m. žurnale „Wonder Stories“, tačiau rašytojas buvo pripažintas tik ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, kai pradėjo bendradarbiauti žurnale „Astounding SF“, kurį redagavo Dž. Kempbelas. C.D. Simak tuo metu parašė novelių ciklą apie žmonijos ateitį, kurios minėtame žurnale buvo išspausdintos 1944 metais, o 1952 m. apjungtos į romaną Miestas. Už šį romaną C.D. Simak buvo skirta „International Fantasy Award“ premija, kuri išpopuliarino autorių visame pasaulyje.

Nuo septintojo dešimtmečio pradžios C. D. Simak rašė romanus, iš kurių reikšmingiausi yra: Persėdimo stotis (1963 m.), kuris buvo apdovanotas „Hugo“ premija, ir 1968 m. išleistas žymusis Kaukų draustinis (dar žinomas kaip Goblinų draustinis). Aštuntame dešimtmetyje parašyti romanai neprilygsta ankstyviesiems. Reikšmingiausias iš tuometinių kūrinių – apsakymas Šokančių elnių grota (1980 m.), kuris gavo „Hugo“ ir „Nebula“ premijas.

C.D. Simak rašė apie ateivius, keliones į žvaigždes ir keliones laiku, apie nemirtingumą, alternatyvius pasaulius, tačiau visuose kūriniuose vaizduojami arba pastoraliniai pasauliai, arba provincialus Amerikos miesteliukas. Rašytojo herojai visuomet pasiruošę padėti nelaimės ištiktoms būtybėms. Sugebėjimas užjausti jiems yra vienintelis dorovės kriterijus, aukščiausias santykių tarp įvairių kosminių rasių principas. Pagrindinė daugumos kūrinių tema – kontaktas. Ateiviai – mūsų kaimynai – šio romano pavadinimas tiksliausiai nusako rašytojo kūrybos kryptį. C.D. Simak stengėsi įrodyti, kad nesant išankstinio nusistatymo ir rodant gerą valią, ir kosmose, ir Žemėje galima gyventi taikiai.

Kelios dešimtys romanų, tiek pat apsakymų ir apysakų rinkinių, daugybė literatūrinių premijų – toks šio mokslinės fantastikos patriarcho penkiasdešimties metų kūrybinio darbo derlius. Tarp visų rašytojo premijų, taip pat yra tokios prestižinės premijos kaip „Hugo“, „The Jove“, „Nebula“. 1976 m. Amerikos rašytojų fantastų asociacija suteikė C.D. Simak „Grand Master Nebula“ prizą. Tais pat metais rašytojas išėjo į pensiją. C.D. Simak mirė 1988 balandžio 25 dieną.

Autorius, paties žodžiais tariant, parašė romaną "apimtas nevilties ir pasišlykštėjimo masinėmis žudynėmis, kaip protestą prieš karą, kuris ne tik kainavo milijonus gyvybių bei apnuodijo milijonus kitų, bet ir pagimdė naują ginklą, galintį sunaikinti ir armijas, ir tautas". Tarsi atsvarą baisybių ir žiaurumų pasauliui rašytojas aštuoniose romano sakmėse kuria savotišką fantastinį pasaulį, kupiną žmogiško jautrumo, švelnumo ir dvasios tvirtybės, ko "taip stinga mūsų pasauliui". Knygos veiksmas vyksta ateityje, kai Žemėje išlikę tik šunys ir robotai, diskutuojantys apie tai, ar žmonės apskritai kada nors egzistavo. Romanas apdovanotas tarptautine fantastinės literatūros premija.
Vertė: Gražvydas Kirvaitis

Kaukų draustinis PFAF 2 vertė G. Aleksonis. – Kaunas: Libra, 1992. – 175 psl.

Tolimoje ateityje, išsprendę esmines civilizacijos problemas ir gerai apieškoję Žemę, žmonės aptiko daugybę mitinių būtybių: kaukų, trolių, laumių, gnomų ir kitų. Gyventi kartu pasirodė netgi labai nelengva. Juolab ne visos Galaktikos rasės yra linkusios pripažinti, kad žmonija turi moralinę teisę perimti iš mirštančios civilizacijos neįkainojamų žinių lobyną. Profesorius Piteris Maksvelas turėjo nuvykti į planetą Meškėno Kailio sistemoje, tačiau vietoj to atsidūrė kažkokioje krištolinėje planetoje. Tik grįžusį jį iškarto su laikė saugumo tarybos inspektorius. Ir čia paaiškėjo, jog Piteris Maksvelas vis tik nuvyko į Meškėno Kailio sistemą, grįžo ir žuvo įtartinomis aplinkybėmis, o jis yra antrasis Piteris Maksvelas. Krištolinės planetos gyventojai, nepagrobė jo, bet padarė kopiją, tam kad pateiktų pasiūlymą, kurio žmonės negalėtų atsisakyti. Daugiau nenoriu spoilinti, nes knygoje veiksmo yra labai nedaug, jis vystosi labai lėtai. Autorius mėgaujasi aprašydamas gamtą bei įvarius buitinius įvykius, alkoholio gėrimo ritualus. Knygoje žaviai suderinta mokslinė fantastika: kelionės laiku, kelionės į kitas planetas su fantazy: kaukai, troliai, magija. Vis tik norėtųsi daugiau veiksmo, daugiau technologijų ir magijos tarpusavio sąveikos.

Endrių Bleiką, surastą užšaldytą kapsulėje tolimoje planetoje, parveža į Žemę. Jam - per 200 metų, mąsto ir elgiasi jis kaip žmogus. Tačiau netrukus suvokia, kad jo smegenyse gyvena dar dvi būtybės- keistas biologinis kompiuteris ir vilką primenantis padaras. Pastarajam užvaldžius kūną, Bleikas pabėga iš ligoninės, kad pagaliau atskleistų savo praeities paslaptis.
Asteroidus kasantys darbininkai Endrių Bleiką rado užšaldytą kapsulėje tolimoje planetoje ir parvežė į Žemę. Atgaivintas vyras neprisimena nieko apie savo praeitį. Bleiko žinios apie Žemę pasenusios maždaug 200 metų, dabar vyras bando prisitaikyti naujame pasaulyje ir prisiminti savo praeitį.Užrašą ant knygos nugarėlės galima laikyti spoileriu. Tuo pačiu norėčiau pasakyti dar vieną spoilerį. Vilkolakio principu vadinamas mokslininkų projektas, kurio tikslas buvo sukurti sintetinį žmogų (toks terminas vartojamas knygoje). Naujasis žmogus turėjo prisitaikyti gyventi bet kurioje planetoje, bet kokiomis sąlygomis.Knyga parašyta 1967 metais, tačiau veiksmas vyksta XXV a, todėl dabar galiu drąsiai pasakyti, jog knyga nepraėjo laiko išbandymo. 3D televizija vadinama dimensinu, žmonės vis dar skaito popierinius laikraščius, kuriuos gauna į paštografą. Kuo paštografas skiriasi nuo paprastos pašto dėžutės nepaaiškinta. O turbūt pats didžiausias kliurkas – žmonės vis dar skambina iš telefono budelių. Tačiau yra vienas dalykas, kuris man labai patiko – skraidantys namai. Įsivaizduokit, jog gyvenate Vilniuje ir nusprendžiate praleisti atostogas Palangoje. Kam ruoštis į išvyką, jeigu tiesiog galite išskirsti su visu namu ir prisišvartuoti ant laisvų pamatų?Tiesa, namai ne tik skraido, bet turi ir daugiau pribumbasų. Jie gali gaminti maistą, skalbti drabužius, perstatyti baldus, o ant sienų vaizduoti įvairias animacijas. Jie taip pat turi dirbtinį intelektą. Nors šitoje vietoje autoriaus aš nesupratau. Namas turi dirbtinį intelektą ir dar kiekviena patalpa name turi nuosavą dirbtinį intelektą, ko pasekoje virtuvė visą laiką ginčijasi su svetaine...Romanas pradedamas labai aukšta nata ir važiuoja į mėšlo krūvą. Su kiekvienu puslapiu jis darosi vis blogesnis ir blogesnis. Visai priešingai nei knygoje esantis apsakymas.Pasaulis, kurio negali būti. Gevinas Dunkanas Lejardo planetoje augina vua ir tikisi brangiai juos parduoti, tačiau pusę jo derliaus suėda mistinis padaras Cita. Dunkanas leidžiasi į medžioklę visiškai nesuprasdamas kokį gyvūną jis išsiruošė nušauti.

Kapinių planeta PFAF 11 / vertė J. Korolkovaitė, E. Lipskienė, R. Tumėnienė. – Kaunas: Eridanas, 1993. – 222 psl.

Prieš dešimt tūkstančių metų Žūtbūtinis Karas sunaikino Žemės civilizaciją. Tik nedaugeliui laimingųjų pavyko pasprukti į žvaigždes ir pradėti ten naują gyvenimą. Dabar Žemė - visų Galaktikos žmonių paskutinė poilsio vieta. Čia įrengtas bekraštis, per visus žemynus nusidriekęs Kapinynas. Fletčeris Karsonas ketina aplankyti savo protėvių planetą ir įminti visas jos paslaptis.
Prieš dešimt tūkstančių metų Žūtbūtinis Karas sunaikino Žemės civilizaciją. Išlikę gyvi žmonės pasklido po galaktiką ir įkūrė daugybę naujų kolonijų. Šiandien Žemė – Kapinių planeta, vieta kur turtingi žmonės gali atgulti paskutiniam poilsiui.Menininkas Fletčeris Karsonas atskrenda į Žemę norėdamas sukurti kompoziciją apie ją. Jis atskrenda ne vienas, bet su robotu Emeriu, gavusiu visas žmogaus – piliečio teises bei su robotu Bronku, savo pagrindiniu įrankiu kuriant kompoziciją. Prie jų kompanijos prisijungia Sintija Lansing, kuri nori surasti ateivių lobį paslėptą Žemėje. Kompanija kartu patiria daug nuotykių. Jų sutiktus padarus galima suskirstyti į dvi grupes: tuos, kurie nori kompaniją nužudyti ir tuos, kurie nori papasakoti savo visą gyvenimo istoriją. Kompanijos patiriami nuotykiai yra kažkokie nelogiški ir be priežasties. Įsivaizduokite, kad pas jūsų kaimyną atvažiuoja dailininkas. Kuriam galui jums kiltų noras tą dailininką nušauti? Vat būtent tokio stiliaus ir yra šita istorija... Ir dar viena pastaba. Čia jau antra knyga, kurioje autorius aprašo meškėnų medžioklę, patys veikėjai medžioklėje nedalyvauja, tik girdi garsus. Nežinau kokią traumą medžioklės metu patyrė autorius, bet jinai turėjo būti didelė.
Knygoje yra du apsakymai.
Placdarmas. Nenugalima tarpplanetinė žvalgybinė grupė vienoje planetoje sutiko savęs vertą visai netikėtą priešininką. Miražas. Vienas mokslininkas nori atrasti senovinį Marso miestą, šis apsakymas yra apie jo (ne)sėkmę ieškant to miesto.

Talismano brolija PFAF 22 / vertė J. Korolkovaitė. – Kaunas: Eridanas, 1994. – 222 psl.

Naikintojų Orda, nežemiško Blogio inkarnacija, siaubia Britaniją. Dunkanas Stendišas iškeliauja žygin per Nualintas Dykras. Jei jis neįvykdys ypatingos užduoties, pasaulis amžiams liks pavergtas pragaištingos Blogio burtų galios.Leiskit pirmiausiai jūsų paklausti: koks jūsų požiūris į religiją?Veiksmas vyksta dvidešimto amžiaus Britanijoje, bet ne mūsų pasaulyje. Šitame pasaulyje gyvena gnomai, burtininkai, drakonai... ir Blogo Orda.Lordas Duglas Stendišas tvarkydamas šeimos dokumentus, netikėtai rado labai seną raštą, kuris atrodo yra dienoraštis žmogaus stebėjusio Jėzaus gyvenimą, tačiau patikrinti jo autentiškumą gali tik vienas žmogus. Lordas įpareigoja savo sūnų Dunkaną Stendišą nukeliauti Oksenfordą ir surasti tą mokslininką. Bėda ta, jog keliauti į Oksenfordą reikia per Nualintas Dykras, kuriose šeimininkauja Naikintojų Orda. Galvodami, jog didelis karių būrys gali atkreipti nereikalingą dėmesį, jie nusprendžia siųsti mažą būrį, kurį sudaro: Dunkas Stenfišas, tarnas Konradas, žirgas Danielius, šuo Tainis ir asilė Bjutė.Ši šauni kompanija kelionėje patiria daug nuotykių, susiranda naujų draugų, sutinka padarus iš legendų ir apsilanko vietose, kuriose niekada nesitikėjo apsilankyti.

Šekspyro planeta PFAF 118 / vertė I. Domeikienė. – Kaunas: Eridanas, 1998. – 215 psl.
Išleidimo metai: 1998 ISBN: 9986950058

Ši knyga sudaryta iš dviejų apsakymų „Gražuolė“ ir „Pūdlio naktis“ bei romano „Šepskyro planeta“.Gražuolė – tai superprotingo kosminio tyrinėjimo laivo pavadinimas. Gražuolė įsimyli tris ja keliaujančius kosmonautus, kaip jiems sekasi išsipainioti iš šios meilės istorijos skaitykite apsakyme.Pūdlio naktis. Pūdlis labai pavojingas ateivių rasės gyvūnas užhipnotizuojantis savo aukas ir žudantis viską kas juda. Hendersonas Džeimsas turi jį nužudyti, kol gyvūnas nepadarė didelės žalos. Apsakymo pabaiga pakrypsta labai netikėtai.Šekspyro planeta – tai daugiau filosofinis nei veiksmo kūrinys. Visas romanas tetrunka tris dienas, todėl veiksmo yra labai mažai, tačiau visi veikėjai labai daug mąsto apie... kažką.Karteris Hortonas yra pažadinamas iš miego, kuriame jis atsidūrė norėdamas keliauti kosminiu laivu. Tuomet paaiškėjo, jog kelionė truko tūkstantį metų, o jo bendrakeleiviai mirė dėl techninio gedimo. Jis yra vienintelis (neskaitant patarnaujančio roboto ir laivo) nykioje į Žemę panašioje planetoje. Tačiau pirmas įspūdis gali būti apgaulingas. Gana greitai Karteris susipažįsta su ateiviu gyvenančiu planetoje vadinančiu save Mėsėdžiu.Paaiškėja, jog po visą galaktiką yra išmėtytas transportinių tunelių tinklas, tačiau šitoje planetoje jis veikia tik viena kryptimi: galima atkeliauti, bet negalima iškeliauti. Tačiau Mėsėdis nėra vienintelė mąstanti būtybė planetoje, jų čia įstrigo gerokai daugiau nei gali atrodyti.Laivas irgi nėra paprasta, jis sudarytas iš trijų žmonių: vienuolio, aukštuomenės damos ir mokslininko protų. Jų tikslas tapti vienu universaliu protu, kol to dar nepasiekė, jie daug ginčijasi.Šekspyras - žmogus, kuris gyveno prieš, o vėliau kartu su Mėsėdžiu, taip pasivadinęs, nes savo dienoraštį rašė Šekspyro kūrinių paraštėse.

Projektas "Popiežius" PFAF 151 / vertė J. Jėrinaitė. – Kaunas: Eridanas, 1999. – 235 psl.

Robotams niekas neleido dalyvauti krikščioniškuose apeigose, todėl jie išskrido į patį galaktikos kraštą ir apsigyveno planetoje „Nieko pabaiga“. Čia jie įkūrė savo Vatikaną – 17 ir pasidalino postus. Robotai tapo: kardinolais, vyskupais, kunigais, vienuoliais, tačiau popiežius turėjo būti visažinis ir visada teisus, todėl sukūrė specialų kompiuterį.

Veiksmas vyksta, jeigu taip galima sakyti, po tūkstančio metų nuo įsikūrimo. Visa knyga tėra filosofiniai pamąstymai apie tai kas yra religija, dievas, rojus. Visos mintys yra išsakytos per žmones, robotus ir kelis ateivius. Tačiau jos yra tokios atsargios ir negilios, kad net ne kiekviena save gerbianti davatka šitą knygą drįstų pavadinti erezija.

Žvaigždžių paveldas PFAF 156/ vertė J. Čeponis. – Kaunas: Eridanas, 2000. – 237 psl.

Romanas „Žvaigždžių paveldas“ pasakoja apie tolimą ateitį, kurioje vyrauja anarchiška, viduramžiška tamsuma, o legendos ir universitetuose išlikę dokumentai mena laikus, kai žmonija buvo pasiekusi sudėtingą technologinį lygį, naudojosi mašinomis, robotais, netgi skrido į žvaigždes, tačiau visa tai likę nepamenamoje praeity. Pagrindinis herojus Tomas Kušingas leidžiasi ieškoti tos legendinės Vietos Kelionei Į Žvaigždes. Gerai visiems žinomos literatūrinės pasakos „Ozo šalies burtininkas“ motyvais ieškotojo kompanija vis pasipildo pakeleiviais, tad tikslą pasiekia jau ne vienas, o grupelė entuziastų, kurių kiekvienas turi tik jam būdingą ir, siužetui stumti į priekį reikalingą, galią.
Apsakymas „Šokančiųjų elnių grota“ pristato skaitytojui žmogų, jau dvidešimt tūkstančių metų nepaliekančio šios ašarų pakalnės. Archeologas Boidas, tyrinėdamas urvus, aptinka šį amžinojo gyvenimo įrodymą ir įtikinamai pateikia susitikimo rakursus.
Apsakymas „Tikslo karta“ (Target Generation),(pirmą kartą išleistas 1953 m.) dvelkia nuvalkiota tematika apie žmonių gyvenimą kosminiame laive, šimtmečius keliaujančiame kažkur, keliaujančius tiek ilgai, kad besikeičiančios kartos praranda žinojimą, jog be laivo erdvės dar gali būti ir kitas pasaulis.

Galaktikos bičiuliai PFAF 230/ vertė I. Domeikienė. – Kaunas: Naujasis Eridanas, 2002. – 239 psl.

Likimo įkaitai PFAF 241 / vertė B. Bružas, G. Urbonaitis. – Kaunas: Naujasis Eridanas, 2002. – 218 psl.

Tai, kas lemta PFAF 280 / vertė B. Bružas. – Kaunas: Naujasis Eridanas, 2003. – 216 psl.

Mastodonija PFAF 326

Išleidimo metai: 2005 ISBN: 9955-10-112-1 / vertė I. Domeikienė. – Kaunas: Naujasis Eridanas, 2005. – 239 psl.

Eisa Stylas paveldėjo ramią valdą šalia Vilou Bendo kaimelio. Kadangi buvo archeologas, ėmė kasinėti paslaptingą kraterį. Netrukus kyla įtarimas, kad daiktas kraterio dugne - patyręs avariją ateivių laivas. Juolab kad aplink namus ima šlaistytis kažkoks keistas padaras nežmogišku veidu. O vieną gražią dieną šeimininko šuo parvelka namo ką tik papjauto nedidelio dinozauro maitą...

Blogio irštva PFAF 350 / vertė N. Berkuvienė. – Kaunas: Eridanas, 2005. – 259 psl.

Clifford D. Simak – WHERE THE EVIL DWELLS
Apleistųjų Kraštų pariby stovi didinga pilis, sauganti Imperiją nuo Nelabųjų puldinėjimo. Tačiau pastaruoju metu itin padaugėjo trolių, goblinų, milžinų žmogėdrų ir ypač drakonų išpuolių. Kažkas atsitiko, kažkas kiršina Nelabuosius. Todėl, norėdamas viską išsiaiškinti, Harkortas su trimis savo draugais išsiruošia pavojingan žygin per Apleistuosius Kraštus į pačią Blogio Irštvą…

Svečiai PFAF 421

Metai: 2008 Puslapiai 280 ISBN 9789986972105
vertė Vlada Baubonienė
Neaprėpiamose Visatos erdvėse tikriausiai gyvena nesuskaičiuojama daugybė protingų būtybių, Su daugeliu jų galbūt net pavyktų užmegzti lygiavertį kontaktą. Tačiau gali atsitikti, kad kada nors Žemę aplankys itin keisti ateiviai - milžiniškos juodos „dėžės“, kurios nė nemėgins ieškoti ryšio su žmonėmis, o gal jų net nepastebės.Be to, ims niokoti mūsų planetos miškus. Koks šių ateivių tikslas - neaišku. Kokios bus šio „kontakto“ pasekmės - nesunku prognozuoti.

Dievų valia PFAF 433

Metai 2008 Puslapių 304 ISBN 9789986972266
vertė Violeta Laurynaitė ir Vlada Baubonienė
Netolimoje ateityje įvyks bemaž stebuklas - nežinia kaip išnyks beveik aštuoni milijardai žmonių. Žemėje liks tik robotai, indėnų gentys ir saujelė žmonių. Praėjus beveik 5000 metų Žemėje ima dėtis dar keistesni dalykai: žemiečius aplanko ateivis, panašus į kirminų pilną indą, sugrįžta žmogus, teigiantis, jog pabuvojo Galaktikos centre ir išvydo ten tūnantį Blogio įsikūnijimą. Be to, pareiškė žinąs, kur yra dingusieji Žemės žmonės.